Vestuvės jauname mieste (A.Vasiljevo kolekcija)

Nuo seniausių laikų vestuvės, greta gimimo, buvo laikomos vienu svarbiausių ir džiaugsmingiausių žmogaus gyvenimo įvykių. Skirtingais laikotarpiais vestuvių papročiai keitėsi, juos formavo religiniai tikėjimai ir kultūrinės tradicijos. Vis dėlto dalis senųjų apeigų išliko iki mūsų dienų. Viena jų – nuotakos šydas, nuo seno simbolizuojantis tyrumą, o gėlės, kuriomis puošiami jaunavedžiai ir nuotakos apranga, mena dar ikikrikščioniškus laikus.

Krikščioniškos santuokos tradicija siekia Senovės Romą ir siejama su šventuoju Valentinu, slapta sutuokusiu įsimylėjusias krikščionių poras. Tuo tarpu Bizantijoje susiformavusi stačiatikių tradicija ypatingą dėmesį skyrė vestuvių iškilmingumui ir
jaunųjų aprangos puošnumui.

Nors šiandien balta vestuvinė suknelė atrodo neatsiejama nuo nuotakos įvaizdžio, taip buvo ne visada. Viduramžių Europoje vestuvių spalva buvo laikoma žalia, rokoko laikotarpiu nuotakos dažniausiai rinkdavosi rožines, sidabrines ar kremines sukneles.
Vestuvine suknele galėjo tapti bet kuris puošnus šventinis drabužis.

Aleksandras Vasiljevas
Mados istorikas