Naujienos Kontaktai Apie mus Rezidencija Erdvės Virtualios galerijos
Facebook Instagram

Alina Orlova: labai įdomu ir kažkiek keista bus groti savo mieste

Liepos 30 d. 21.00 VKC „Banga“ terasoje ilgai lauktas koncertas - visaginietė Alina Orlova su grupe. Prieš koncertą kalbiname Aliną.

Liepos 30 d. 21.00 VKC „Banga“ terasoje ilgai lauktas koncertas - visaginietė Alina Orlova su grupe. Prieš koncertą kalbiname Aliną.


- Nežinome ko labiau Visagino kultūra laukė, negu Jūsų koncerto. Mums kyla daug virpesio ir laukimo, negaliu nepradėti nuo to klausimo - kaip jaučiatės artėjant koncertui savo gimtajame mieste per tokį ilgą tarpą?

- Laukiu šio pasirodymo su jauduliu ir smalsumu - labai įdomu ir kažkiek keista bus groti savo mieste. Džiaugiuosi, kad galėsiu su Visaginu pasidalinti mūsų dabartine muzikine programa - su kolegomis muzikantais kartu nuėjome nemažą kūrybinį kelią ir, mano manymu, šiandieną mūsų grojamoje muzikoje yra tam tikros egzistencinės brandos ir gylio. Labai tikiuosi, kad klausytojai neišsigąs šiokios tokios rimties ir melancholijos, kurios yra kai kuriose mūsų kompozicijose. Yra jose ir šviesos, ir džiugesio!


- Tarp draugų girdžiu, kad seniai, karjeros pradžioje buvo koncertas, irgi “Bangoje”, ar tai tiesa? Ir dabar grįžtate ten pat, į “Bangos” terasą. Salė per tiek metų beveik nepasikeitė, bet Jūs pasikeitėte labai, ir kūryba, ir išvaizda keitėsi daug kartų. Jei toks koncertas buvo, kaip jį prisimenate? Kaip tada įsivaizdavote savo kūrybinį ateitį?

- Taip, iš tiesų "Bangoje" vyko pirmasis mano koncertas Visagine su puikiu smuikininku Simu Butavičiumi, taip pat visaginiečiu. Tą koncertą organizavau pati, atsimenu, kaip ruošiau renginiui plakatus, ieškojau, kur juos pakabinti. Kiek pamenu, viskas puikiai pavyko - pasiklausyti susirinko nemažai jaunų žmonių, ne tik iš mūsų aplinkos, bet ir iš kitų mokyklų. Visai smagiai pagrojome. Apie ateitį tada beveik negalvojau, labiau rūpėjo dabartis, nes joje tiek visko naujo vyko. Visai simboliška, kad dabar, po tiek daug laiko, grįžtu prie "Bangos".

- Kas sukelia geriausius prisiminimus apie miestą? O ko čia trūko Jums tada? Nes suprantame, kad iki šiol, kaip mažame mieste, kur egzistuoja kultūrinė atskirtis, čia yra nemažai problemų, kurios po truputį keičiasi, bet ne visos.

- Visaginas, aišku, siejasi su vaikyste, o vaikystė man - šviesus, svajingas laikas. Prisimenu miškus šalia namų, maudynes ežere, nuotykius ir žaidimus su kiemo vaikais - kaip lipdėme iš statybų karjere pačių iškapstyto molio, rengėme spektaklius ir pasirodymus laiptinėse, iki sutemų leisdavome laiką kiemuose. Šiltai prisimenu ir mokyklos metą - nors visai mėgau maištauti "prieš sistemą", mokytojos buvo supratingos. Daug man suteikė miesto muzikos mokykla ir labai dažnai lankyta miesto biblioteka. Tikrai gražūs atsiminimai. Paauglystėje gal kiek apniuko ta bendra nuotaika, nes kartais mieste susidurdavau su nelabai maloniais komentarais dėl savo šukuosenos ir bendros išvaizdos. Vis tik, manau, kad tai buvo tam laikmečiui būdingos atmosferos apraiška. Kiek matau, dabar Visagine jaunimas daug labiau progresyvus ir tolerantiškas vienas kitam. Ir tai džiugina.

- Ar Visaginas, miškas, atomai kokia nors forma tęsia savo kelionę Jūsų gyvenime? Gal atsispindėjo kūryboje? Ar koks nors objektas dabar visada sugrąžina mintis į tą periodą? Ar miestas liko kaip praeitis, į kurią negrįžtate?

- Žinoma, Visaginas neišvengiamai įtakojo ir mane, ir mano kūrybą, galiu sakyti, kad netgi įkvėpė jai. Tai tikrai nestandartinis miestas su unikalia, visiškai nauja istorija, savyje jungiantis laukinę gamtą ir miesto urbanizmą, gyvą žmogų ir atomo galią. Visa tai formavo mano žvilgsnį į pasaulį, ir tai tokia praeitis, kuri manyje tam tikra prasme visada išliks dabartimi.

- Dalį laiko praleidote užsienyje ir buvo rusų dainų periodas, bet sugrįžote į Lietuvą. Kaip žinote, daug abiturientų išvažiuoja iš miesto studijuoti irgi į užsienį, ir visada kyla tas klausimas - grįžti ar ne. Kokį Jūs prisimenate tą grįžimą? Galbūt mintis/kokia tai buvo diena, kai nusprendėte - važiuoju į Lietuvą ir kursiu ten?

- Niekada nebuvau tikrai ilgam išvykusi iš Lietuvos - daug važinėjau su koncertiniais turais, tas tiesa, ypač po Prancūziją, Rusiją, Ukrainą. Labai nemažai aplankiau įvairių vietų ir miestų. Bet visada grįždavau čia. Aišku, buvo pasiūlymų ir galimybių likti kitur, tačiau tuo metu man tai atrodė per daug painu ir sudėtinga, negalvojau rimtai apie tokį variantą. Šiaip, manau, kad bet kokia patirtis, o ypač tokia pilna iššūkių, kaip išvažiavimas gyventi svetur, labai praturtina ir sustiprina jauną žmogų. O grįžti juk visada galima. 

- Jūsų kūryba man visada skambėjo labai pasakiškai, kai klausaisi, atrodo, kažkokia magija turi už kampo prasidėti. Paskutinių metų dainos - man kaip filmų soundtrackai. Kaip jaučiatė, iš kur tiek poetiškumo? Ar jis nuo pat vaikystės buvo? Gal tėvai, seneliai kažkaip tai įtakojo?

- Namuose visada buvo daug knygų - ir meno, ir grožinės literatūros. Daug skaičiau, galbūt todėl atsirado ta meilė žodžiams. Šeimoje bendravome rusų kalba, o lankiau lietuvių mokyklą, tad ta dvikalbystės situacija taip pat, manau, turėjo įtakos mano susidomėjimui kalba ir poetika. Nuo vaikystės piešiau, menas visada buvo man artimas. Pati jį matau kaip magišką būdą persikelti anapus, už kasdienybės ir žmogiškos buities ribų, pajausti visumą, akies krašteliu pamatyti mūsų būties paslaptį ir jos stebuklą.

- Kokia nors daina, gal būt iš senų, buvo parašyta Visagine? Kokia?

- Visos pirmosios mano dainos gimė Visagine, besimokant vyresnėse mokyklos klasėse. Tai ir "Vasaris, ir "Mėnulyje", ir "Paskutinio Mamuto Daina", ir daugelis kitų. Galima sakyti, kad sėkmingiausios, mano muzikos karjerą nulėmusios dainos atsirado būtent šiame mieste. 

- Jeigu gyvenimą įsivaizduotumėte mozaika, kokių spalvų ir formų būtų ta dalis - vaikystė ir paauglystė Visagine? O kokių formų ir spalvų būtų dabartinis periodas?

- Pirmoji mano gyvenimo dalis būtų geltonos, žalios ir žydros spalvos, o formos aptakios ir švelnios - toks gamtiškas, organiškas derinys. Dabartyje įsivaizduočiau labiau kontrastines raudoną ir mėlyną, o formas jau aštresnes. 

Nuotraukos: Ugnius Bagdonavičius, Monika Penkutė

Kitos naujienos