2024-12-09
2023-08-03
Spektaklio apie mamą ir sūnų choreografė: apkabinkime brangų, svarbų mums žmogų, vaiką, priglauskime jį
Šiandien, 18.30, Visagino erdvių festivalyje, VKC salėje “Draugystė” – Vokietijoje jau trylika metų gyvenančios Raimondos Gudavičiūtės, buvusios Kauno šokio teatro “Aura” solistės, spektaklis „M(other)“.
Šiandien, 18.30, Visagino erdvių festivalyje, VKC salėje “Draugystė” – Vokietijoje jau trylika metų gyvenančios Raimondos Gudavičiūtės, buvusios Kauno šokio teatro “Aura” solistės, spektaklis „M(other)“.
Spektaklis – unikalaus žanro, nes choreografė jį kūrė ir jį atlieka kartu su dešimtmečiu sūnumi Elijumi. Kūrinio premjera prieš porą metų įvyko festivalyje Vokietijoje, po to jis buvo rodomas teatruose ar tarptautiniuose festivaliuose keletoje Vokietijos ir Lietuvos vietų, Suomijoje, Olandijoje, Slovakijoje – o dabar pasiekė ir Visaginą.
38-erių R.Gudavičiūtė Lietuvoje nebegyvena nuo 2007 m., kai po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei akademinės stažuotės Liono aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje Prancūzijoje, išvažiavo išvažiavo į magistro studijas Suomijos teatro akademijoje Helsinkyje. Iškart po to ji dirbo įvairiuose projektuose tarp trijų šalių, Lietuvos-Suomijos-Vokietijos, ir vienos darbinės kelionės metu, kai iš Frankfurto oro uosto turėjo skrįsti į Austriją, tiesiog prie oro uosto vartų susipažino su savo dabartiniu vyru, kuris tąkart irgi skrido į Vieną. „Kas anuomet galėjo pagalvoti, kad Frankfurtas taps mano namais, kur gyvenu jau beveik trylika metų, kur gimė mano abu vaikai, ir kad aš galėsiu laikyti save beveik frankfurtiete?“, - svarsto R.Gudavičiūtė. Jos vyro profesija visiškai nesusijusi su menu – jis dirba didelėj vokiškoj kompanijoj, labai daug keliauja ir skraidina žmones lėktuvais.
Choreorafė mano, kad, nors nebuvę lengva, jai gana pavyko gerai prisitaikyti kitoje visuomenėje. Ji pasakoja, jog vokiečiai nėra lengvai įsileidžiantys į savo tarpą, ypač, kol nepradedi kalbėti jų kalba. Aišku, ten nesą jokių problemų kalbėti angliškai, bet labai priklauso ir nuo žmogaus – kaip jis jaučiasi toje šalyje, ar nori visąlaik jaustis užsieniečiu su nuolat besikartojančiom situacijom „aš esu ne iš čia, nesuprantu šitos kalbos, tai, atleiskit, kalbėsiu angliškai“. Ji greit suprato, kad nori šią kalbą suprasti, nori ja kalbėti, jai kalba esąs socialinis bendravimo įrankis, be kurio ji visiškai negali būti kažkur kompanijoj, sėdėti prie stalo ir vis perklausinėti „ką jis/ji pasakė?“, vis prašyti, kad kas nors kažką išverstų. Jai tai diskomfortas, kai negali suprantamai reikšti savo minčių. „Dabar po tiek metų gyvenimo ten, kai susitinku su tautiečiais, suprantu, kaip gera galėti sava kalba juokauti, kai nereikia papildomai aiškinti, ką tarp eilučių reiškia tas ar kitas juokelis, kai turi vieną dalyką galvoje, o vertimas visada gaunasi kitoks“. Tad choreografei Vokietijoje buvo labai svarbu išmokti ne tik kalbėti, bet ir rašyti. Aišku, ten baigė ir kursus – nes reikia ir rašyti paraiškas, oficialius laiškus.
Namie šeimoje (ji, vyras, sūnus ir šešiametė dukra) kalba trim kalbom. Su vaikais kalba lietuviškai, su vyru – angliškai. Aišku, vokiečių kalba yra dominuojanti namuose ir aplinkoje – darželyje ir pan. Tad vaikai supranta visas tris kalbas. Pasak kūrėjos, kalba yra dovana, kurią taip paprasta dovanoti. “Mūsų vaikai lengvai auga tarp tų kalbų. Aš visąlaik kalbėsiu su vaikais lietuviškai. Nors labai dažnai girdžiu, kaip išeivių iš Lietuvos, dažniausiai – ištekėjusių moterų, šeimose labai greitai numetama lietuvių kalba, nes taip kaip ir paprasčiau. Tad tenka įdėti pastangų lietuvių kalbos nepamiršti. Pakankamai dažnai atvažiuojame į Lietuvą ar mano mama ar sesės atskrenda pas mus. Kai skaitom knygas lietuviškai, aš kartais turiu paaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Per šeimos narius vaikai automatiškai gauna ir papildomą žodyną, nes mes kiekvienas juk naudojame tam tikrą įprastą žodžių ratą. Lietuvoje vaikai išmoksta naujų vaikiškų žodžių, jie čia jaučiasi labai gerai, elgiasi drąsiai, patys kavinėse užsisako patiekalus“, - teigia buvusi kaunietė.
Spektaklis „M(other)“ gimė pandemijos metu, kai šeima visąlaik buvo namie. Kai visos veiklos persikėlė į skaitmeninę erdvę, jie pradėjo nuo filmo. Pats spektaklis atsirado ir todėl, kad sūnus Elias labai norėjo su mama šokti. R.Gudavičiūtė prisimena: „Tie metai, žinia, buvo labai neintensyvūs darbine prasme – labai dažnai pasiimdavau sūnų į studiją, mes kartu daug improvizuodavome. Nesakau, kad dirbdavom – tiesiog turėdavom gerą laiką. Vaikų prievarta juk nepastumdysi – jie nedarys kažko, kas jiems nepatinka. Kaip jis žaidžia su tėčiu futbolą – taip mes eidavom kartu į šokio studiją. Tad spektaklis labai paremtas asmeniniais potyriais, bet tuo pačiu norėjome ir atitolti nuo konkrečios Raimondos ir Elijaus, sukurti erdvę kitiems.“ Tai esąs kartų spektaklis – kiekvienas žiūrovas spektaklyje gali atpažinti save, kai buvo vaikas ar savo mamiškus ar tėviškus rūpesčius, senelio ar močiutės patirtį su anūkais. Elias lanko breiką nuo 6 metų, scenoje nuo 7 metų – jie kartu šį spektaklį rodo jau daugiau negu pora metų, jis su kiekvienu parodymu auga ir būna vis kitoks. Nes tai, kas nutinka Elijaus gyvenime kiekvieną dieną, tarp tų spektaklių – jis labai vykusiai integruoja savo naują patirtį į spektaklį, jame daug vietų, kurios yra atviros improvizacijai, meniniams sprendimams „čia ir dabar“. Pasak šokėjos, tą vaikai ir daro geriausiai – kuria čia ir dabar. Jiems kiekvienąkart gaunasi vis kitaip, kažkas naujo, magiško. „Nors tuo aš save, kaip choreografę, kaskart statau į riziką, bet labai greit pamačiau, kad tai pasiteisina. Sūnus išmoko tą šokio, judesio kalbą, jį tai labai praturtino.“ Ir kasdienybėje tai turi poveikį – žvilgsnis, prisilietimas, prisiglaudimas. Šokis turįs fizinį poveikį – ir tarp šokėjų, ir tarp šokėjo bei žiūrovo.
Spektaklio kūrimo metu jiems norėjosi, kad ir žiūrovai, kurie pamatys spektaklį – mama, tėtis ar paauglys iš spektaklio išsineštų kažką tokio, fizinę žinutę. „Šiais laikais mes esame sulindę į ekranus, virtualų bendravimą, ir mums labai trūksta to fiziškumo – apkabint brangų, svarbų mums žmogų, vaiką, priglausti jį. Vaikai juk patys dažnai apsikabina, prilimpa – nes per tai gauna saugumo jausmą. Bent jau po šio spektaklio numeskit kad ir trumpam telefonu, pasižiūrėkit vienas kitam į akis, apsikabinkit, pajauskit tą fizišką kontaktą, nes tai labai svarbu“, - kviečia choreografė.
Ji pastebi, kad vaikai, kurie žiūri spektaklį, paprastai susitapatina su Elijum, suaugę tapatinasi su ja – kiekvienam šis spektaklis duoda tą pojūtį iš šalies. Tiesa, ji nežinanti, kaip tai veikia tuos, kurie neturi ir nesirengia turėti šeimos, yra vieniši. Bet ir jie gali prisiminti save, kai buvo vaikai, juk turi mamą, tėtį, - siūlo kūrėja. Ji nesistengianti atspindėti motinystės visumos – kaip choreografė naudoja tik mažus aspektus iš savo gyvenimo. Bet kiekvienas galįs atpažinti tuos dalykus savaip. Publika paprastai reaguojanti puikiai, vaikai labai gerai žiūri spektaklį, įsitraukia į jį. Scenografija keičiasi kartu su atlikėjais kiekvienoj scenoj, naudojami vaikų pasisakymai lietuviškai, angliškai, vokiškai apie save, tėvus.
Spektaklis keliauja per įvairias šalis. Tai universali šokio kalba, tai, kas jame diskutuojama, yra kiekvienam suprantama ir artima. Po dviejų savaičių R.Gudavičiūtė su sūnumi važiuoja į gatvės festivalį Olandijoje. Šoks lauko scenoje, kur teks išsiversti visų techninių spendimų, šviesų ir pan. – tam paruošė kitokią spektaklio versiją. Rugsėjį skris į Oulu Suomijoje, po to viešės „Auros“ šokio festivalyje Kaune, o lapkritį šoks Karlsrūhėje Vokietijoje. Kvietimų esą ateina daug – bet labai sunku suderinti Elijaus mokslus vokiškoje švietimo sistemoje ir spektaklio rodymą. Kitamet R.Gudavičiūtė planuoja du naujus spektaklius, viename jų vėl turėtų dalyvauti ir sūnus.
Nuotraukos: iš asm. archyvo
